Duonos kelias iki mūsų stalo

„Verkia duonelė, tinginio valgoma“, „Kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia“ – tai patarlės, kurias neretai sakydavo mūsų seneliai ir proseneliai. Jie puikiai žinojo, kokia brangi ir šventa duona. Šaudami į krosnį duoną peržegnodavo, o ant pirmojo duonos kepalėlio įspausdavo kryžiaus ženklą.

Šiuolaikinių vaikų supratimas apie duonos kelią dažniausiai baigiasi artimiausioje parduotuvėje – nueiti ir nusipirkti. Ir retas kuris susimąsto, kokį vis dėlto ilgą kelią duonelė turi nueiti, kol patenka ant mūsų stalo.

Vaikučiams buvo pasiūlyta savaitės tema „Duonos kelias iki mūsų stalo“. Vaikai žiūrėjo iliustracijas, aptarinėjo pasakas, žaidė žaidimus, mokėsi patarlių, įmindinėjo mįsles duonos tema, piešė, lipdė, minkė tešlą, lygino kepaliukus, kurio didesnis ar mažesnis, kuo skiriasi juoda duona nuo baltos, ragavo. Netgi surado pasaką, kurioje rašoma, kad voras ir tas atsirado iš duonos trupinėlio. Surengė akciją „Atriek duonos kepalėlį draugui“.